Pasitaiko, kad Kauno rajono seniūnų darbo diena prasideda anksčiau nei aštuntą, ir dažnai, ypač šventiniu laikotarpiu, kai daug įvairiausių renginių, baigiasi gerokai vėliau nei 17 valandą. Tačiau kiekvienas jų turi pomėgį ar net kelis, leidžiančius užmiršti darbo rūpesčius ir atsipalaiduoti.

Kačerginės seniūnė A. Ivanovaitė-Petraitienė – vis dar studentė. Bakalauro studijoms ji pasirinko lietuvių kalbą ir psichologiją (gretutinės studijos), magistrui – viešąją komunikaciją. Po to dar įgijo pedagogikos kvalifikaciją. Antrasis Aistės magistras – kūrybinis rašymas, literatūros kritika ir komunikacija. „Pavasarį tikiuosi sėkmingai apsiginti Rytų kalbų ir kultūrų bakalaurą“, – šypsojosi pašnekovė.

Kačerginės seniūnę drąsiai galima vadinti poliglote – ji moka 10 kalbų: anglų, ispanų, rusų, vokiečių, prancūzų, italų, latvių, mandarinų, japonų ir korėjiečių. „Žinoma, jų mokėjimo lygis skiriasi. Anglų ir ispanų kalbomis laisvai kalbu, rašau, galiu mokyti kitus, vokiečių – galiu susikalbėti, rašyti, suprantu, prancūzų – jau turiu šiokį tokį bloką kalbėti ir esu šiek tiek primiršusi, latvių – suprantu, skaitau, moku gramatiką, nes to mokiausi universitete, italų taip pat mokiausi, o kadangi ispanų kalba labai panaši – jos neįmanoma nemokėti, toliau eitų mandarinų, japonų ir korėjiečių, pastaroji man lengvesnė nei mandarinų. Būtent šios trys kalbos mane pastūmėjo į antrojo bakalauro studijas“, – vardijo A. Ivanovaitė-Petraitienė.

Kai kur nors keliauja, pašnekovė sau pasidovanoja ir iš aplankytos šalies parsiveža laikraštį. „Man įdomus ir laikraščio dizainas, ir šriftai, ir jo turinys. Skaitau straipsnius, žurnalistika tebėra mano dūšioje ir nieko čia nepadarysi. Tai pasitarnauja ir mano pomėgiui – kalboms. Juk per kultūrą ir žmogų gali geriau pažinti. Kai kiek nors moki kalbą, komunikacija visai kitokia, nei, tarkime, Italijoje, bendraujant anglų kalba. Bendraujant jo gimtąja kalba, lengviau atsiveria durys į žmogaus širdį“, – įsitikinusi Kačerginės seniūnė.

Aistė bandė mokytis ir arabų kalbos, baigė vieną lygį. „Kol kas suprantu, kad man ji – sunkiai įveikiama, neištariu visų ch raidžių. Gilioje senjorystėje, kad nesusirgčiau Alzhaimeriu, manau, grįšiu, tai bus man iššūkis“, – šypsojosi pašnekovė.

Tai, kad kalbų mokymasis tapo A. Ivanovaitės-Petraitienės pomėgiu, daugiausia įtakos turėjo mokytojos. „Turėjau nuostabią rusų kalbos mokytoją Agafiją Medviedevaitę, ne mažiau nuostabią anglų kalbos mokytoją Leokadiją Poškūnienę, klasės auklėtoją anglistę Danutę Poškaitienę, pas ją nesimokyti irgi buvo neįmanoma. Viskas prasideda nuo mokytojo. Jei teisingai prisimenu, užsienio kalbos mokykloje tuo metu buvo galima mokytis nuo penktos klasės, todėl mamytė mane pas kaimynę, anglų mokytoją, nuvedė gerokai anksčiau, dar pradinukę. Ta kalba man buvo kažkoks stebuklas, neatrastas pasaulis, taip šis kelias ir prasidėjo“, – atviravo Aistė.

Kitas seniūnės pomėgis – tapyba. „Jos dar tik mokausi ir tą, ką darau, vadinu tepliojimu, – šypsojosi pašnekovė. – Mano tėvelis ir sesė labai gražiai piešia. Tėvelis turi talentą, tik anais laikais nebuvo galimybių jį puoselėti. Kai buvau maža, animacinių filmukų herojais tėvelis buvo apipiešęs mano lovytę. Spėju, kad man tai turėjo nemažai įtakos. Visada norėjau išmokti tapyti, bet tam neturėjau galimybių. Dabar Kačerginėje turiu puikią mokytoją Rodiką Morari, taip pat – Raimundą Dzimidavičių, Anetą Kvederavičienę, aš buvau jos pirmoji mokinė. A. Kvedaravičienė prisipažino pradžioje jautusi nerimą, o paskui džiaugėsi, kad visai neblogai mums abiem pavyko“, – pasakojo pašnekovė.

Apie kitų seniūnų pomėgius galima paskaityti www.krs.lt

 

2026-01-07