Mintis:

“Žmogus negali gyventi be istorijos, nemąstydamas apie ją, nebandydamas jos paaiškinti ir pritaikyti savajam gyvasties tekėjimui…”

Justinas Marcinkevičius

Už 16 km. į vakarus nuo Kauno, kairiame Nemuno krante plyti didelis ir gražus pušynas. Jo šiauriniame pakraštyje, arčiau tekančio pro šalį Nemuno, ilga virtine išsirikiavę namai. Dalis jų slepiasi miško gilumoje, jaukiame pušinėlyje. Tai Kačerginė.

Sako, kad pirmasis prie Nemuno kranto apsigyveno vienišas ūkininkas Kačergis. Nuo jo pavardės vietovė pavadinta Kačergine.

Archeologinės medžiagos apie Kačerginę nėra gausu. Kasinėjimai čia buvo vykdomi 1955-57 metais. Jų metu archeologai aptiko geležies amžiaus gyvenvietės pėdsakų – akmeninių kirvukų, keramikos fragmentų, daug žirgų kaulų. Manoma, jog tuo metu čia buvusi žirgų laidojimo vieta.

Vasarvietė pradėjo augti XX a. pradžioje. Dar 1906 m. grįžęs iš Šveicarijos gyveno ir kūrė J. Biliūnas. Minėtini pirmieji vasarotojai yra prof. J. Jablonskis, kompozitoriai S. Šimkus ir J. Naujalis, rašytojas P. Mašiotas ir kt.

1933 m. gegužės 16 d. Ministrų kabinetas Kačerginę pripažino ir patvirtino kurortu. Pirmuoju kurorto direktoriumi paskirtas Antanas Grigalauskis.

Zapyškio valsčiaus taryba 1933 m. spalio 12 d. posėdyje pažymėjo, kad Kačerginės kurortas dėl savo vietos, gamtos, augmenijos turtų yra vienas gražiausių Lietuvos kurortų, jo laukia „garsi ir turtinga ateitis“ ir jį „visuomenėms reikmėms“ reikia jau 1934 m. sutvarkyti. Nutarta Kačerginėje prie Nemuno įrengti prieplauką, sutvarkyti gatves, jas apšviesti, pastatyti paviljoną, įrengti teniso  ir futbolo aikštes  ir kt. Kurortui nupirkti du laiveliai – nuomojant  valandos kaina – 0,30-0,40 Lt valandai. Nustatytos rinkliavos : kurorto lankytojo šeimos galvai sezonui – 10 Lt., kitų šeimos narių – 2-8 Lt., iš kambarių poilsiautojams nuomotojjų valsčiaus saivaldybės naudai imti 5 proc. jų gaunamos nuomos sumos.  Lietuvos žemės ūkio ministerija išnuomojo 2250 kv.m. sklypą turgui įrengi. Poilsio namus Kačerginėje pradėjo kurti įvairios Kauno miesto įstaigos.

Štai kaip tuometinės Kačerginės privalumai aprašyti 1934 m. spaudoje:“ Tyras oras, sausa vieta, gražūs du paplūdimiai (pliažai), kalnuotose vietovėse grynas smėlis, tinkantis saulės vonioms, didelė gegužinės aikštė, kurioj sportuodami praleidžia laiką linksmi vasarotojai, be to, kiekvieną sekmadienį ir šiaip dienomis atvyksta su muzika gegužinės, kuriose linksminasi kartu vasarotojai. Taip pat yra gerai įrengta cementinė teniso aikštelė. Yra šokiams pavilijonas ir futbolo aikštė.

Vasarotojai ir turistai gali gyventi ir apsistoti šiose vilose : Pensione „Elit“              (kambariai su visais patogumais), Teklės Dambravičienės, Antano Grigalauskio, Juozo Paulausko, Stasio Jankūno ir kt. vilose ir vasarnamiuose.

Pragyvenimas kurorte nėra brangus, nes maisto produktus pristato aplinkinių kaimų ūkininkai. Gyvenantieji „Elit“ pensione teniso aikštele naudojasi nemokamai. Valtimis paplaukyti Nemune gali visi vasarotojai nemokamai. Susisiekimas su kurortu visais atžvilgiais labai patogus. Įdomiausia  ir maloniausia vykti Kačerginės garlaiviais, kurių sezono metu per dieną eina po penkis – kaip žemyn, taip ir aukštyn. Be to, patogus susisiekimas ir autimobiliais iš Kauno per Aleksotą, plentu ir I rūšies vieškeliu“.

Kasmet vasaros pradžioje vykdavo oficialus kurorto sezono atidarymas. Juose dalyvaudavo tuometinės LRV atstovai.

Plėtra vyko visą ketvirtąjį dešimtmetį. Investicijos į Kačerginės kurortą davė naudą ne tik vietiniams gyventojams, bet ir apylinkių ūkininkams, valsčiaus savivaldybei.

1940 m. vasarą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, gyvenimas Kačerginėje apmirė. Dauguma nuolatinių vasarotojų buvo represuoti, kiti pasitraukė į užsienį, vilos buvo pradėtos nacionalizuoti.

Sovietmečiu Kačerginė išsaugojo poilsiavietės statusą. Šiuo laikotarpiu joje išaugo pionieriškos stovyklos: „Fučiko“ vardo, „Žvaigždutė“, „Dobilėlis“, „Liepsnelė.  Stovyklos įkurtos už Kauno mieste veikusių įmonių profsąjungines lėšas.

1943 m. įkurta pradinė mokykla. 1944 m. joje mokėsi 60 mokinių. 1959 m. Kačerginės mokyklai suteiktas vidurinės statusas.

1945 m. Kačerginėje pradėjo veikti paštas, ambulatorija. 1948 m. duris atvėrė viešoji biblioteka. 1960 m. atidaryta vaistinė.1962 m. Kačerginėje atidaryta vaikų sanatorija „Žibutė“. Gydymo profilis – širdies reumato ir plaučių ligų reabilitacija. 1965 m. įsteigtas vaikų draželis bei  įkurta priešgaisrinė tarnyba. Girininkija, kuri 1962 m. pagal aplinkos sutvarkymą respublikoje užėmė 2-ą vietą,  tapo ekskursijų objektu.

Kačerginė visais laikotarpiais traukė inteligentiją, meno žmones. Čia gyveno, vasarojo, kūrė V. Mykolaitis-Putinas, dailininkas A. Martinaitis, geologijos mokslo pradininkas prof. M. Kaveckis, teatro režisierius-aktorius J. Staniulis, režisierius A. Sutkus, architektas V. Landsbergis-Žemkalnis, prof. A.Smailys, dailininkai D. Eidukaitė, V. Manomaitis, S. Nenorta, V. Klamka, J.Mozūraitė-Klemkienė ir daug kitų garsių žmonių.

1997m. gegužės 16 d.  LRV nutarimu Nr.486 Kačerginei suteiktas miestelio statusas.

Istorinio herbo Kačerginė niekada neturėjo, todėl Heraldikos komisijoje svarstant naujo herbo idėjas, buvo nutarta herbe pavaizduoti kankorėžius, išreiškiančius miestelio-kurorto specifiką.

Kankorėžis, pušis rytietiškoje simbolikoje reiškia nemirtingumą ir ilgaamžiškumą. Dievo Dionizo (Bakcho) tirsas – skeptras vaizduojamas su pušies kankorėžio antgaliu. Mėlyna spalva heraldikoje reiškia ištikimybę, tvirtumą, sąžiningumą.

Dailininkas Arvydas Každailis parengė Kačerginės herbo etaloną. Jį Heraldikos komisija aprobavo 1999 m. liepos 15 d. ( Posėdžio protokolas Nr.213).

1999 m. rugpjūčio 12 d. LR prezidento Valdo Adamkaus pasirašytu dekretu Nr. 556 patvirtintas miestelio herbas – mėlyname lauke vaizduojami 4 horizontaliomis linijomis išdėlioti auksiniai konkorėžiai.

Keletas senosios Kačerginės nuotraukų:

Skaitykite kraštotyrinę medžiagą apie Kačerginę.

Kačerginės kronikos 1958 /1964. Sudarė A.Rusteika.

Kino dokumentų saugotojas yra Lietuvos centrinis valstybės archyvas